Š.m. rugsėjo 26-osios rytą iš Vilniaus oro uosto prasidėjo kelionė, kurią sunku pamiršti. Lėktuvas pakilo į Kopenhagą, paskui į Reikjaviką, o jau sutemus sparnai nuleido mane Bostone. Tą vakarą dangus buvo žvaigždėtas, o ore jautėsi laukimo dvelksmas – lyg prieš naują atradimą.
Kitą rytą pirmasis sutiktas žmogus – p. Edvinas Giedrimas. Jo šypsena, nuoširdumas ir gyvas balsas nušvietė dieną, kviesdamas leistis į kelionę po lietuviškos dvasios žemėlapius Amerikoje.
Įžengus į Bostono lietuvių bažnyčias, pasitiko šviesos nutvieksti vitražai, ore tvyrojo lengvas smilkalų kvapas, susimaišęs su senų medinių suolų šiluma. Kiekviename kampelyje buvo juntamas mūsų tautiečių triūsas – jų rankomis tapyti altoriai, jų aukomis statyti mūrai. Plevėsuojančios Lietuvos ir Amerikos vėliavos tarsi kalbėjo: „Mes – čia. Ir liksime.“ Nors bendruomenės mažėja, bažnyčios dar alsuoja ramybe, kviečia sustoti ir išgirsti tylų širdies balsą.
Bostone Lietuvių klubas atvėrė duris į gyvą bendravimą – čia girdėjosi kavos puodelių skambesys, žmonių šurmulys, o ant sienų kabantys paveikslai priminė protėvių darbus. Maironio klube – erdvios salės, kuriose kažkada aidėjo lietuviškos dainos ir eilės. Jos sienos lyg saugojo atmintį apie kartas, kurios kūrė šiuos namus svetur, bet visada širdimi buvo su Lietuva.
Vakare kelias nuvedė į Konektikuto Hartfordo miestą. Ponia Dalia Giedrimienė ir kunigas Jonas Melnik (kuris kaip paaiškėjo turi Lietuviškų šaknų Lietuvoje) sutiko kaip seniai lauktą svečią. Vakarienės stalas spinduliavo jaukumu – duonos kvapas, taurėje atsispindinti žvakės liepsna, šiltas pokalbis ir juokas. O vėliau – katedra. Sutemus jos vitražai tapo gyvu stebuklu: spalvos liejosi, šviesa degė tarsi dangiškas ugnikalnis. Ore girdėjosi tylūs žingsniai, o kunigo Jono Melnik pasakojimai leido pajusti – ši šventovė yra daugiau nei pastatas, tai tikėjimo namai, gyva bendruomenės širdis.
Kitą dieną prof. Dalia Giedrimienė vedžiojo po Hartfordo miestą. Rudeninis vėjas nešiojo gelsvus lapus, parkas kvepėjo drėgna žeme, senieji universiteto mūrai alsavo paslaptinga istorija. Stebėjausi, kaip ji – tiek metų jau gyvendama Amerikoje – vis dar skleidžia lietuviškos širdies šilumą, tarsi tiltą jungdama dvi tėvynes.
Susitikimas su arkivyskupijos arkivyskupu Christoper Coyne paliko gilų įspūdį. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas rūpesčio: „Bažnyčios gyvuos tiek, kiek jose bus maldos ir žmonių širdžių.“ Tai buvo priminimas, kad dvasios židiniai laikosi tik tada, kai juos lankome, palaikome ir branginame.
Putname mus pasitiko seserys vienuolės. Vienuolyno tyloje skambėjo jų ramūs balsai, patalpose tvyrojo vaško žvakių kvapas. Jos rodė muziejų, pasakojo apie praeitį ir dabartį, tyliai pripažino – naujų pašaukimų beveik nebėra. Kapinėse, kur ilsisi kunigai ir vienuolės, klevų lapai krito ant paminklų, o malda kilo į dangų lyg švelnus padėkos atodūsis. Netoliese – kunigo Ylos rankomis statyta pilis. Jos akmenys liudijo: lietuvybė randa būdą išlikti net svetimoje žemėje.
Vakarais buvome priimami lietuvių šeimose pas Danutę Dmowski ir kitus. Ten vyravo šiluma: stalai kvepėjo maistu ir pyragais, skambėjo juokas, o pokalbiai priminė, kad svetur lietuviai vieni kitiems tampa šeima.
Šeštadienio vakarą susirinkome bendrai maldai Lietuvių bažnyčioje Harvarde. Bažnyčia buvo pilna balsų – lietuviškų giesmių, tylos ir širdžių plakimo. Homilijoje kalbėjau apie vienybę, meilę ir atlaidumą – žodžius, kurių šiandien taip reikia visiems. Šioje homilijoje, remiantis Evangelijos pagal Luką 6-uoju skyriumi, išryškinama Jėzaus žinia apie gyvenimą Evangelijos dvasia. Jėzus kviečia ne tik būti gerais žmonėmis, bet ir peržengti žmogiško teisingumo ribas: mylėti tuos, kurie nemyli, atleisti, nesmerkti, dovanoti be atlygio. Tai reikalauja tikėjimo, nuolankumo ir nuolatinio atsivertimo.
Evangelijos mintis „Ar gali aklas vesti aklą?“ atskleidžia, kad tikrasis aklumas yra dvasinis – užkietėjusi širdis ir netikėjimas. Jėzus trokšta atverti mūsų akis per Šventąją Dvasią, kad matytume Dievo veikimą pasaulyje ir patikėtume Jo meile. Vienintelis mūsų Mokytojas – Kristus, kuris moko nuolankumu ir Tėvo valios paklusnumu.
Jėzus ragina vengti veidmainystės: pirmiausia pamatyti savo paties nuodėmes, o tik tada padėti artimui. Kartu kviečia būti išmintingais tikėjimo dovanų dalintojais – saugoti jas nuo paniekos.
Pagrindinė žinia – Jėzus yra šviesa, vedanti iš dvasinio aklumo į regėjimą. Sekdami Juo, tampame Jo šviesos atspindžiais pasaulyje. Tokiais šviesos nešėjais yra ne tik šventieji, bet ir paprasti žmonės, tyliai ir nuolankiai gyvenantys su pasitikėjimu Dievu.
Po Mišių salėje aidėjo šurmulys: žmonės dalijosi savo gyvenimo istorijomis, skausmais, viltimis. Sekmadienio liturgija buvo dar iškilmingesnė – giesmės kilo į skliautus, ir atrodė, kad šventovė alsuoja gyvu lietuviškumo džiaugsmu. Sekmadienio homilija buvo dėkinga pamatyti apie daugelį dalykų Kristuje, šiandien liturgija kviečia permąstyti mūsų santykį su Dievu – vieninteliu tikruoju Šeimininku – ir su žemiškuoju turtu.
Pranašas Amosas primena, kad Viešpats gina vargšus ir nepamirš nė vieno neteisingo darbo. Apaštalas Paulius ragina melstis už visus, net ir valdovus, kad visi pasiektų išganymą. Malda turi būti be pykčio, nes Dievas nori išgelbėti kiekvieną.
Evangelijoje girdime apie apsukrų prievaizdą. Jėzus jį stato pavyzdžiu ne dėl nesąžiningumo, bet dėl sumanumo pasirūpinant ateitimi. Tai mums priminimas, kad dar labiau turime rūpintis amžinybe.
Jėzus sako: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13). Tai klausimas kiekvienam: kas yra mano tikrasis šeimininkas? Tik Viešpats vertas mūsų tarnystės, garbės ir meilės.
Niujorke dangoraižiai kilo į dangų lyg milžinai, o miesto žaluma gaivino širdį. Iš 101 aukšto atsivėrė vaizdas, kuris atėmė žadą – miestų jūra, šviesos, horizontas. O prie buvusių Dvynių bokštų vietos tvyrojo rimtis. Ten tylos balsu kalbėjo skausmas, netektys ir malda. Tai vieta, kur suvoki – tokios tragedijos niekada neturi pasikartoti.
Paskutinę dieną aplankiau katalikišką universitetą, kuriame dirba profesorė Dalia Giedrimienė. Jos šypsena sklinda kaip šviesa – tarp studentų, profesorių, po visą universitetą. Trumpas susitikimas su Universiteto Prezidente Rhona Free paliko šiltą atmintį.
Grįžtant į Bostono oro uostą, pro langą stebėjau miestą: dangoraižiai, senoji architektūra, žaliosios erdvės – viskas susiliejo į vieną paveikslą. Lėktuvui kylant pajutau – ši kelionė buvo tiltas tarp dviejų pasaulių: Lietuvos ir Amerikos, praeities ir dabarties, žmonių širdžių ir bendrystės.
Nuoširdus ačiū visiems, kurie lydėjo ir priėmė – kun. Jonui Melnikui, p. Daliai ir Edvinui Giedrimams, Pauliui Nenortui, Dianai Norkienei, Irmai Carusone, Danutei Dmowski ir kitiems. Tegu Gerasis Dievas globoja lietuvius ir visus geros valios žmones, kad neišblėstų tikėjimo, meilės ir lietuvybės šviesa.
Mons. Vytautas Grigaravičius
Originalus šaltinio turinys
Svetainės navigacija
KAUNO ŠV. APAŠTALŲ PETRO IR PAULIAUS ARKIKATEDRA BAZILIKA