Homilija minint Dalios Teišerskytės pirmąsias mirimo metines
2024 11 27
Mieli ir brangūs, patys artimiausieji šeimos nariai, bičiuliai, buvę bendradarbiai, artimai pažinoję ar tik pagarbos vedini, susirinkote šiandien pasimelsti ir prisiminti, prieš metus pas Viešpatį iškeliavusią poetę, žurnalistę, visuomenės ir politinę veikėją Dalią Teišerskytę. Prisimenant į amžinuosius tėvo namus iškeliavusią, šiandien, konkrečiai Jos gyvenimą, jos nuopelnus lietuvių tautai, norisi cituoti mūsų tautos giganto Justino Marcinkevičiaus mintis.
Poetas rašė: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtume.“
O žinomas kunigas, marijonas, visuomenės veikėjas Vaclovas Aliulis MIC vienų Vėlinių išvakarėse kalbėjo: „Dažniausiai pamatome patyrę gera tada, kai to gerojo žmogaus nebelieka. Mirtis tarsi apšviečia, kaip atsakingai elgtis su gyvaisiais ir lengvapėdiškai jų neskaudinti.
Dėl ko žmonės dažniausiai graužiasi, laidodami artimuosius ar bendradarbius? Kad nevertino jų gerųjų savybių, kad negerbė, nustumdavo į šalį, nuskriausdavo, nepakęsdavo silpnumo. Tai teisinga, bet ar nevėlu?
Atsukime jausmus į dabartį, šitą pamoką pritaikykime dabar mus supantiems žmonėms. Mylėk tuos, kurie tau liko, ne tik gailėk to, kuris paliko“
Kokie pamokantys ir teisingi žodžiai, nusakantys žmonių tarpusavio santykius. Manau kiekvienas mūsų esame susidūrę su žmonių abejingumu, kai pasijuntame vieniši, nesuprasti, apleisti... Kita vertus, ranką prie širdies pridėję prisipažinkime, kad artimajam palikus šį žemiškąjį pasaulį, ne kartą apgailestavome, kad jam būnant šalia, per mažai jam skyrėm dėmesio, už daug ką nespėjome padėkoti, atsiprašyti...
Todėl atsisveikinimas su iškeliaujančiu, jo metinių minėjimas mums primena apie tarpusavio bendrystę, apie svarbiausią Kristaus atneštą žinią: „Dievas yra meilė“.
Kadangi Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, tai ir mes turime vienas kitą mylėti. Tai svarbiausias Kristaus paliktas įsakymas. Evangelistas Jonas užrašė Jo priesaką savo mokiniams ir visiems, kurie Jį tiki: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“(Jn 15, 12).
Ką reiškia mylėti kaip Kristus? Jis pats, būdamas tikras Dievas ir tikras Žmogus, parodė mums pavyzdį. Jo gyvenimas buvo kupinas meilės ir gailestingumo pirmiausia atstumtiems, vienišiems, nelaimingiems, meilės ir dėmesio stokojantiems. Ir dabar Jis nepaliauja kvietęs: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Jėzus mokė skleisti gėrį, padėti pakilti suklupusiam, sunkiomis akimirkomis neprarasti vilties, visa kame pasitikėti dangiškuoju Tėvu ir Jam pavesti ne tik savo rūpesčius, bet ir džiaugsmus. Svarbiausia nepamiršti už viską dėkoti, kaip Jėzus dėkojo.
Dalia Teišerskytė buvo tikra krikščionė. Apie tai liudija jos veikla, jos kūryba, jos dėmesys žmogui.
Dabar jai mes galim atsidėkoti tik malda, bet jos gyvenimo akimirkos tepažadina mumyse meilę ir dėmesį tiems, kurie yra šalia, kuriems dar galim pasakyti gerą žodį, kuriuos dar galim paguosti, nuraminti.
Man širdin įstrigo viename interviu Dalios pasakyti žodžiai: „Gyvenimas man nepašykštėjo išbandymų. Matyt, tikrino, ar Sibiras tinkamai užgrūdino.“ Kitame interviu, ji dalijosi mintimis apie nelengvą vaikystę ir jaunystę Sibire.
Manau daug kas iš čia esančių gerai žinote jos autobiografiją, todėl tik trumpais štrichais kai ką paminėsiu. 1946 metais Dalios tėvas buvo ištremtas į Sibiro lagerį ir po keturių metų ten žuvo. 1948 metais, kaip daugelis lietuvių šeimų, mama su dviem vyresniais vaikais buvo ištremta į Sibirą. Dalią ir du jos brolius šešerius metus globojo senelė. Ir vis dėlto 1953 metais ji buvo ištremta į Sibirą su visa likusia šeima. Į Lietuvą grįžo tik 1962 metais.
Dalindamasi mintimis apie pasiekimus Lietuvoje ir daugybę patirtų iššūkių, Dalia kalbėjo: „Daug dalykų, nuo kurių liko randai. Aš visa randuota. Bet aš turiu grimo – nusigrimuoju ir varau į Lietuvą, kurioje bandau įskiepyti džiaugsmo ir tikėjimo“.
Daugelis jūsų gerai žinote, kokia įvairiapusė ir reikšminga Lietuvai buvo jos veikla. Pati Dalia, jau gulėdama ligos patale, yra pasakiusi: „mano istorijos užtektų septyniems gyvenimams“. Todėl aš nesiimu atpasakoti jos nuveiktus darbus, nes užimtų daug laiko. Apie tai daug kalbėta, daug rašyta, todėl galima pasiskaityti socialiniuose tinkluose ir kitur.
Ji iš tiesų neeilinė asmenybė. Jos įvairiapusė veikla tiek kūryboje, tiek politikoje, tiek kultūroje, tiek
visuomeniniame gyvenime kelia nuostabą, kaip vienoje asmenybėje gali slypėti tiek talentų, meilės darbui, žmonėms, Tėvynei ir neabejotina Dievui.
Įsimintinas Dalios posakis apie „nacionalinę vertybę“. Kai viename susitikime apie tai ji buvo
paklausta, išdidžiai atsakė: „Bet ir jaučiuosi nacionaline vertybe, Visi dorai dirbantys, mokantys mokesčius, auginantys vaikus, duoną, bulves, rašantys, kuriantys yra didžiulės nacionalinės vertybės.“
Labiausiai Dalia Teišerskytė žmonėms žinoma kaip poetė, dainų kūrėja. Būdama meniškos prigimties, poezija domėjosi ir ją pamilo nuo pat jaunumės. Nepaisant didžiulio užimtumo, atrasdavo laiko kūrybai. Dalia sukūrė ir išleido 15 poezijos rinkinių, eilėraščių knygą vaikams, novelių rinkinį. Apie 400 eilių virto estradinėmis dainomis. Kompozitorius J. Cechanovičius pagal jos eiles, skirtas Romo Kalantos atminimui, sukūrė „Requiem žuvusiems už laisvę“.
Į eiles Dalia sudėjo savo išgyvenimus: džiaugsmą ir nerimą, skausmą ir liūdesį, meilę ir nusivylimą. Tad nenuostabu, kad skaitytojas, skaitydamas jos eiles, visada atranda kažką sau artimo, brangaus. Dalia Teišerskytė, nepaisydama ligos, atsiliepdavo į daugybę jos kūrybos gerbėjų kvietimų susitikti. Jos jautrūs, nuoširdūs susitikimai sutraukdavo labai daug klausytojų, palikdavo nepamirštamą įspūdį.
Mielieji, Dievas nesukūrė mirties. Jis kiekvienam žmogui per Kristų yra pažadėjęs amžinąjį gyvenimą, todėl mes tikime Kristaus pažadu: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25). Todėl ir šį pamąstymą baigiu simboliškai, Dalios eilėraščio posmu:
Ateikit į svečius – aš Jūsų laukiu,
Ateikit be gėlių, nebelskit į duris.
Padauža vėjas – pilkas ilgaplaukis –
Į širdį langus Jums atidarys…
Gyvenkime viltimi, kad visi mes ateityje susitiksime Dievo karalystėje ir kartu su Dalia, savo artimaisiais, su šventaisiais ir Dangaus angelais džiūgausime Kristaus artumoje. Amen.
Mons. Vytautas Grigaravičius
Originalus šaltinio turinys
Svetainės navigacija
KAUNO ŠV. APAŠTALŲ PETRO IR PAULIAUS ARKIKATEDRA BAZILIKA