Štrichai Kauno pirmojo arkivyskupo metropolito J. Skvirecko istoriniam portretui (I).
Šimtmečiais lauktas pilnas Šv. Rašto vertėjas
Irena Petraitienė
Prieš 150 metų, 1873-ųjų rugsėjo 18 dieną Pasvalio rajono Pumpėnų parapijoje gimęs Juozapas Skvireckas Lietuvių tautos istorijoje pirmiausia įrašytas kaip šimtmečius lauktas pirmasis viso Šventojo Rašto vertėjas, 30 metų milžiniškomis pastangomis vainikavęs kitų neįveiktą darbą. Popiežius Pijus XI aukštai įvertinęs arkivyskupo J. Skvirecko pastangas, verčiant Šv. Raštą, suteikė jo asmenį išaukštinančius titulus: Soli Pontifitio Adsistens (asistuojantis Popiežiaus sostui), Suae Sanctitatis Praelatus Dometicus (Popiežiaus rūmų prelatas), Comes Romanus (Romos grafas).
Žemaičių kunigų seminarijos Kaune sodas visada būdavo sklidinas vaikštinėjančiųjų žingsnių, ramios pokalbių tėkmės ar tylaus susimąstymo. Kun. Juozapas Skvireckas dažną popietę taip pat mėgdavo čia tyliai rikiuoti savo mintis. 1892-aisiais jis, vyriausias iš 10 vaikų valstiečių šeimoje, Panevėžio realinės gimnazijos abiturientas, galvojęs mokytis Peterburgo technikos institute, vis dėlto daugelio bendraamžių gimnazistų, ypač fiziką matematiką pasirinkusio vaikystės draugo Jono Vileišio nuostabai pasirinko dvasininko kelią.,, Pirmieji dveji mano klierikavimo metai,- vėliau rašė ,, Tiesos kelyje“ publikuotuose atsiminimuose,- buvo paskutiniai caro Aleksandro III viešpatavimo ir jo baisaus režimo metai. Ta baimė rusų šnipinėjimo, kratų, seminarijos egzistencijai gresiančio pavojaus ir buvo svarbi priežastis seminarijos vadovybei, o kai kam tik gera proga saugotis ne tik lietuviškos knygelės, lietuviško laikraščio, kurie buvo valdžios draudžiami, bet ir viso to, kas lietuviška”.
Gruodas jau buvo surakinęs Kunigų seminarijos sodą, kai kun. Juozapas Skvireckas į Alma Mater sugrįžo kaip dėstytojas. 1901 m. sausio 1 d. iš prel. prof. A. Dambrausko-Jakšto perėmė Šventojo Rašto katedrą. ,,Pašauktas aiškinti kitiems Šv. Raštą, nuo pirmų savo mokytojavimo metų galvojau, kaip galėčiau įvykdyti savo užmanymą.“ Suprantama, žvilgsnis nukrypo į tuos, kurie jau anksčiau buvo užsidėję sau nelengvą naštą — išversti vieną ar kitą Šv. Rašto dalį. Savotiškas paakstinimas buvo iš rankų į rankas kunigų seminarijoje ėjusi, 1902 m. ,,Žinyčioje“ atspausdinta Adomo Jakšto studijėlė apie lietuviškuosius šventraščio vertimus, deja, vis nesėkmingus ir nebaigtus. Atrodė tragiška, kad Lietuva per keletą šimtmečių girdėjo tik Evangelijų ištraukas sekmadieniams ir šventadieniams.
Jaunasis profesorius to darbo nė nemanė vengti, nes kaip tik buvo atėjęs metas tą sumanymą įvykdyti. ,,Ir šiandien gerai atsimenu,- rašė atsiminimuose,- kaip man buvo sunku reikšti savo mintis, liečiančias Šv. Rašto įvadą lietuvių kalba, kaip nelengva buvo atrasti tinkamą žodį svetimos kalbos sąvokoms reikšti. Bet tas kitų, vyresniųjų, man pareikštas pasitikėjimas buvo ir akstinas ir drauge jėga nugalėti visas sunkenybes.” Pradėjęs darbą nuo Evangelijų ir ,,Apaštalų darbų“, ieškojo, kaip pats sakė, ,,galingesnio už save”, kuris jam patartų ir jo darbą aprobuotų. Nemažą pluoštą savo vertimų pasiuntė buvusiam Šv. Rašto dėstytojui prel. A. Dambrauskui- Jakštui. Grąžintame rankraštyje buvo viena kita jo pastabėle, bet kartu ir su bendra ,, aprobata“: bandymas yra visai vykęs ir tinkamas, ,,Vienok tas mano bandymas neilgai tęsėsi, nes kaip tik tuo laiku pasklido gandas, kad vysk. Antanas Baranauskas ėmėsi pats vienas išversti lietuvių kalbon visą Šv. Raštą drauge su Menochijaus komentaru.” Todėl kun. Juozapas susikaupė vien tiesioginėms profesoriaus pareigoms seminarijoje, kur dėstė Šv. Rašto įvadą, Senojo ir Naujojo Testamento egzegezę, lotynų kalbą, Katekizmą. ,,Kaip profesorius,-atsiminimuose rašė kun. Mykolas Vaitkus,- -jis nesistengė mums imponuoti iškalba arba mus papirkti sąmojais bei juokais. Dėstė paprastai, kukliai, trumpai, aiškiai, teikdamas apsčiai brandžių, patikrintų žinių, rimtai reikalaudamas, kad atsidėję sektume ir giliai įsidėtume...“
Po kruopštaus kelių metų darbo Naujojo Testamento antrosios dalies vertimas buvo baigtas. Spaudoje buvo paskelbtas kvietimas prenumeratai rinkti, nustatant kainą po 75 kapeikas už sąsiuvinį arba tris rublius už vieną tomą. Prenumeratorių atsirado pakankamas skaičius ir jų vardai buvo skelbiami atskirų sąsiuvinių viršeliuose. Leidėju buvo laikoma Šv. Kazimiero Draugija, o spaudė Sal. Banaičio spaustuvė, jau gerokai sustiprėjusi. Ir šį kartą korektoriumi buvo pats vertėjas prof. J. Skvireckas. Šį savo darbą dedikavo vyskupui Gasparui Felicijonui Cirtautui Cirtautui. Dedikacijoje rašė: ,,Tą veikalą, kuris be abejonės bus svarbiausias mano gyvenime ir kuriam dedu žymią jo dalį, drįstu pavesti jūsų Ekscelencijai...“
Pirmiausia šis veikalas buvo skirtas kunigams, kurie, užimti pastoracijos darbais, neturėjo galimybės skaityti ir studijuoti plačius Šv. Rašto komentarus svetimomis kalbomis. Jis pagaliau skiriamas kunigų seminarijų auklėtiniams, kuriems kaip tik tenka studijuoti Šv. Raštą.
1913 m. išėjo iš spaudos ir kitas tomas — pirmasis. Jis talpino savyje 5 ,,Mozės“ knygas, ,,Jozuės“, ,,Teisėjų“ ir ,,Rūtos“. Prie šio tomo pridėta dar ir platus įvadas į Šv. Raštą. Kitas— II tomas pasirodė tik 1921 m., nes iškilęs karas spausdinimo darbą buvo sutrukdęs. Antrajame tome - ,,Samuelio“, ,,Karalių“, ,,Esdro“, ,,Nehemijo“, ,,Tobijo“, ,,Juditos“, ,,Esteros“ ir ,,Jobo“ knygos. Po poros metų (1923) pasirodė ir III tomas, talpinąs ,,Pamokslininko“,,,Giesmių Giesmės“, ,,Išminties“, ,,Eklesiastiko“ ir ,,Izaijo pranašysčių“ knygas. 1925 m. išspausdintas ir IV tomas, kuriame likusios Senojo Testamento knygos- ,,Jeremijo“, ,,Ezekielio“, ,,Danielio“ ir ,,Mažųjų Pranašų pranašystės“, o taip pat I-II ,,Makabiejų“ knygos. Paskutinysis — V tomas teišėjo tik po 10 metų (1935). Jis apėmė keturias Evangelijas ir ,,Apaštalų darbus“. Vertimas buvo baigtas-lietuviai katalikai jau turėjo visą šv. Raštą sava kalba. Vertėjas, kaip yra pažymėjęs prel. L. Tulaba, galėjo didžiuotis šiuo milžinišku darbu, kuris jį padarė istoriniu asmeniu:,, Dabar jis galėjo padėti plunksną ir sakyti, kaip jis buvo rašęs pradėdamas vertimo darbą: ,,Feci quod potui, meliora faciant potentes"- kiti tegul padaro daugiau. Bet jis dar nesijautė nei pasenęs, nei pavargęs, kad negalėtų toliau dirbti ir tobulinti savo atliktą darbą.“
Kai prel. Ladas Tulaba, kalbėdamasis su arkivyskupu Juozapu, pareiškė nusistebėjimą, kaip jis galėjo visą savo gyvenimą pašvęsti Šv. Raštui, jis, kiek pagalvojęs atsakė: „Nereikia nei stebėtis, nei tuo labiau man reikšti užuojautą, nes darbas prie Šv. Rašto buvo man tikroji laimė: jis teikė man tiek džiaugsmo ir pasitenkinimo, kiek visa kita nebūtų galėję man duoti.“ Prel. A. Dambrauskas-Jakštas didžiai vertinęs J. Skvirecko Šventojo Rašto vertimą,1933 m. „Soter“ Nr. 1 rašė: „Katalikiškas viso Šventraščio lietuvių kalbon išvertimas savo svarba, galima sakyti, yra ne mažiau brandintas kaip visos Lietuvos pakrikštijimas. Tuo išvertimu padėtas tikras pamatas visai katalikiškai lietuvių literatūrai. Jis turės įtakos ir mūsų pasaulietiškajai raštijai. Taigi šio vertimo išleidimas yra dalykas pirmaeilis, sudarąs epochą.“ Tauta, pasak kun. St. Ylos, nūnai galėjo didžiuotis turinti ištvermingąjį vyrą — Scribam velocem in Lege Domini, kurio buvo laukta šimtmečiais. Adomas Jakštas pagrįstai džiaugėsi, kad mūsų raštijoje ir tautoje atliktas epochinės reikšmės darbas. ,,Ko nepadarė M.Daukša, J. Giedraitis, M. Valančius ir A.Baranauskas, tą padarė pats vienas J. Skvireckas, nenuilstamai dirbdamas per ištisus 30 metų” (Soter 1934, N 1).
Originalus šaltinio turinys
Svetainės navigacija
KAUNO ŠV. APAŠTALŲ PETRO IR PAULIAUS ARKIKATEDRA BAZILIKA