Arkivyskupijos ceremoniarijaus kunigo Artūro Kazlausko žodis Velykų Tridieniui

Didžiosios savaitės pirmadienį, antradienį ir trečiadienį apmąstome Viešpatį Jėzų, patiriantį artimiausių mokinių nesupratimą ir priešiškumą.

DIDŽIOJO KETVIRTADIENIO RYTAS

Didžiojo ketvirtadienio rytą į vyskupijos katedrą kunigai kartu su savo vyskupu renkasi švęsti Krizmos mišių, kurių metu vyskupas paruošia krizmą Krikšto, Sutvirtinimo bei Šventimų sakramentams, Altoriaus ir sienų patepimams dedikuojant bažnyčias, palaimina katechumenų aliejų, naudojamą teikiant Krikštą bei aliejų Ligonių patepimo sakramentui. Didžiojo Ketvirtadienio vakarą, pradedant Didįjį Velykų Tridienį, bus atmenamas tarnaujančiosios kunigystės įsteigimas, tad prieš išsiskirstydami švęsti Velykų į savo bendruomenes, kunigai atnaujina savo kunigiškosios tarnystės pažadus.

DIDYSIS VELYKŲ TRIDIENIS

DIDŽIOJO KETVIRTADIENIO VAKARAS

Šįvakar pradedamas Didysis Kristaus – nužudyto, palaidoto ir prisikėlusio – Tridienis.

Žinodamas, jog Kančios drama neišvengiama, Jėzus turbūt galėjo keliomis dienomis paankstinti Velykų vakarienę, kurią norėjo valgyti Jeruzalėje su savo mokiniais (tokią išvadą galima padaryti palyginus Evangeliją pagal Joną su sinoptinėmis evangelijomis). Tai buvo coena („vakarienė“). Vakare švenčiama vienintelė tą dieną Eucharistijos liturgija, koncelebruojama visų toje vietoje tarnaujančių kunigų. Keletas bruožų suteikia šiai liturgijai ypatingą pobūdį. Mišių įžangoje, „Garbė Dievui aukštybėse“ giedama labai iškilmingai, skambant varpams. Himnui pasibaigus, varpai nutyla; jie nebekvies į maldą dvi dienas, kuriomis minima Viešpaties Kančia ir mirtis. Mišių Evangelijoje primenama, kad vakarienės metu Jėzus mazgojo kojas savo mokiniams ir aiškino, kodėl taip elgiasi: „Jei aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ Todėl vyskupas ir jį parapijose pavaduojantys kunigai, mazgoja kojas dvylikai dalyvių ir bučiuoja jas, taip išreikšdami pagarbą tiems, kuriems yra įsipareigoję tarnauti Kristaus pavyzdžiu. Krikščionims, kaip ir Jėzui, svarbiausia - tarnauti bendruomenės bendrajam gėriui. Po Velykų vakarienės, vykusios pagal žydų ritualą, Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, Naujojoje Sandoroje įamžinantį Velykų slėpinio buvimą. Tai liturginių metų šerdis – Didįjį ketvirtadienį Velykų vakarienėje Jėzus apeigomis paaukojo savo gyvybę už visus žmones, penktadienį Jis buvo paaukotas ant kryžiaus kaip šventyklos avinėliai, o Velykų naktį Jis nugalės mirtį, sujungdamas savo kūną su dieviškosios šlovės pilnatve. Didžiojo ketvirtadienio Mišiose yra dar viena apeiga. Po komunijos Eucharistija rytdienos Komunijai (nes Didįjį Penktadienį necelebruojamos Mišios), procesija pernešama į adoracijai parengtą išpuoštą vietą. Adoracija tęsis keletą vėlyvo vakaro valandų, kad šioje išskirtinėje vietoje visi galėtų apmąstyti paskutinius Jėzaus žodžius mokiniams.

DIDYSIS PENKTADIENIS

Jei įmanoma, liturgija švenčiam, apie 15-ą –Jėzaus mirties – valandą ar vėliau. Pagal seną tradiciją tą dieną nėra švenčiamos Mišios, vietoj jų esame kviečiami susiburti į Kristaus Kančios liturgiją, kurią sudaro trys dalys: žodžio liturgija, Kryžiaus pagerbimas ir Komunija (Lietuvoje ketvirtoji dalis – procesija į Kristaus kapą).

Žodžio liturgijoje pirmiausia skaitoma ketvirtoji Dievo Tarno giesmė, kuria apgiedamas, pristatomas Kenčiantysis. Jis nekaltas, tačiau prisiima visos žmonijos kaltes ir nuodėmes. Jo mirtis yra permaldavimo auka. Tarnas perduriamas dėl mūsų kalčių. Antrame skaitinyje Laiško žydams autorius Jėzų pristato kaip Naujosios Sandoros vyriausiąjį kunigą, kuris yra ir kunigu, ir auka, šitaip tampantis vieninteliu Dievo ir žmonių tarpininku. Skaitoma vadinamoji Pasija – Kristaus Kančia pagal Joną. Dažniausiai ji skaitoma ar giedama rolėmis: Kristaus, evangelisto, atskirų veikėjų, minios (skaito visi). Po šios ilgos Evangelijos Bažnyčia kalba pavyzdinę maldą, apimančią visos žmonijos reikalus.

Po to atliekamas iškilmingas šventojo Kryžiaus garbinimas. Jei Bažnyčia Kryžių visuomet gerbia, tai šiandien tiesiog garbina, prieš jį priklaupia (iki rytdienos naktinės liturgijos), jį bučiuoja. Šį aktą lydi vadinamųjų „Priekaištų“ giedojimai: du chorai atliepia vienas kitam (lotyniškai ir graikiškai parašyti giedojimai yra iš to meto, kai abi šios kalbos buvo naudojamo Romoje). Šioje giesmėje Kristus kreipiasi į Senosios Sandoros tautą, klausinėdamas kodėl dėl gerų darbų Jis yra kankinamas.

Liturgija baigiama Komunija nuo vakarykščio Eucharistijos stalo. Galiausiai bažnyčios lieka be sakramentinio pavidalo, pabrėžiant Viešpaties mirtį.

Lietuvoje liturgija dar turi procesiją į Kristaus kapą (net su monstrancija), inscenizuojant Jėzaus palaidojimą. Visuotinė Bažnyčia budi prie kape gulinčio Kristaus kūno, naudodama paveikslus, tačiau be Eucharistinio ženklo.

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į Prisikėlimą.

Pirmosios krikščionių bendruomenės pagerbdavo Viešpaties kapą tylioje maldoje laukdami, pasninkaudami, joks maistas negalėjo sudrumsti pasninko prieš Velykų nakties Komuniją.

Šiandien pasninkas įgijo naujų pavidalų, taip pat ir tylos nėra taip griežtai laikomasi. Tai diena ramaus ir šviesaus laukimo, kurį išgyvename kartu su Marija, Jėzaus Motina, su tikėjimu ir viltimi laukiančia savo Sūnaus pergalės.

Didįjį šeštadienį krikščionių bendruomenė nešvenčia Eucharistijos, nėra nei Mišių, nei Komunijos. Kodėl nešvenčiama Eucharistija? Tai atspindi tikrąją Didžiojo šeštadienio reikšmę: Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą, tačiau tai nėra nebuvimo tuštuma, o laukimo, ir netrukus ji prisipildys prisikėlusio Viešpaties artumo. Laukdami ir melsdamiesi liudijame ir savo viltį bei tikėjimą prisikėlimu ir antruoju Viešpaties atėjimu. Vienintelė liturgija švenčiama šiandien – Valandų; galima švęsti ir Sutaikinimą bei Atgailą (Išpažintį).

VELYKNAKTIS

Velykos – ne paprasta šventė, bet švenčių šventė, iškilmių iškilmė, kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas. Tai mūsų Viešpaties prisikėlimo iš numirusių iškilmė. Svarbiausia Velykų ir visų metų liturgija – Velykų nakties budėjimas. Ši naktis pagal labai seną tradiciją pašvęsta Viešpačiui. Todėl tikintieji, Evangelijos pamokyti, su žiburiais rankose yra panašūs į žmones, laukiančius grįžtančio Šeimininko, kad parvykęs Jis rastų juos budinčius ir susodintų prie stalo. Šios nakties budėjimas turi keturias – Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos – liturgijas. Velykų vigilija prasideda saulei nusileidus ir baigiasi saulei nepatekėjus.

Per Šviesos, arba Žiburių, liturgiją bažnyčios prieigose uždegama ir laiminama ugnis, nuo kurios uždegama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms. Laimindamas Velykų žvakę, celebrantas įbeda penkis kryžiaus formos smilkalų grūdus, simbolizuojančius pumpurus kraunančias (taigi vaisingas) penkias Jėzaus žaizdas. Žvakių procesija įžengia į bažnyčią, Velykų žvakė simbolizuoja prisikėlusį Kristų, Pasaulio šviesą.

Liturgija pradedama saulei nusileidus, taigi, prasidėjus naujai dienai – sekmadieniui. Nuo liturgijos pradžios šventovė skendi tamsoje, tai žmonijos, apsuptos egoizmo, mirties ir nuodėmės tamsos, ženklas. Prisikėlęs Kristus, pasaulio Šviesa, išsklaido tamsybes ir užlieja savo šviesa visus, kurie žvelgia į jį su gyvu tikėjimu. Šviesa nugali tamsą, gėris – blogį. Sunku įsivaizduoti, kaip senovės laikais nerimauta kiekvieną vakarą, saulei nusileidus ir užleidus vietą nakties pavojams. Tačiau (tradiciškai) titnagu įskelta kibirkštimi įžiebus žiburį, gyvenimas atgimdavo. Žydai turėjo paprotį uždegdami žibintą kalbėti palaiminimo maldą. Šį paprotį perėmė ir krikščionys. Ši šviesos apeiga (lucernaria) kasdien būdavo atliekama per Vakarinę. Panašia apeiga prasideda Velyknaktis, tačiau čia ji įgauna vis dėlto neprilygstamą matmenį ir reikšmę. Šventoriuje užkuriamas laužas ir nuo jo įžiebiama puošni ir didelė žvakė. Jos liepsna tampa prisikėlusio Kristaus simboliu. Diakonas, iškėlęs šią Velykų žvakę, procesijos priešakyje žengia vidun į tamsoje tebeskendinčią bažnyčią, tris kartus giedodamas „Kristus mums šviečia“, o tikintieji nuo jo laikomos žvakės prisidega savąsias. Tai naujo gyvenimo, gaunamo iš prisikėlusio Kristaus, ženklas. Ambonoje diakonas aukoja Velykų žvakę malda, iškilmingai skelbiančia Velykų šventę. Tai Exultet – „Tedžiūgauja“, Biblijos atgarsių kupina poetinė kompozicija; jos autoriumi laikomas šv. Ambraziejus, IV amžiaus Bažnyčios tėvas. Ypač pažymėtinas šio kūrinio pagrindinis sakinys: „Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“

Žodžio liturgija. Velyknakty skaitomi septyni skaitiniai iš Senojo Testamento, kuriuose užuominomis kalbama apie Krikštą ir naująjį pakrikštytųjų gyvenimą. Ypač svarbus tekstas, kuriame pasakojama apie iš Egipto vergovės bėgančių hebrajų perėjimą per Raudonąją jūrą. Krikščioniškoji tradicija labai anksti jame įžvelgė krikšto įvaizdį. Perskaičius Senojo Testamento tekstus, giedamas Naujojo Testamento himnas – Gloria in excelsis Deo – „Garbė Dievui aukštybėse“. Nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro tylėję bažnyčios varpai vėl suskamba, džiaugsmo ir triumfo gaida pritardami šiam angelų himnui. Tada skaitomas Laiškas Romiečiams (6, 3): „Mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje. Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovingąja galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ Šis tekstas atskleidžia giliausią Velyknakčio prasmę: sakramentais perkeičiamas mūsų žemiškasis gyvenimas, nuo šiol jį valdo Kristaus artumas ir galia. Visi susirinkusieji atsiliepia į skaitinį, giedodami „Aleliuja“. Šis džiaugsmo šūksnis buvo nevartojamas visą gavėnią. Dabar jis vėl suskamba Kristaus prisikėlimo garbei, ir bus giedamas visose pamaldose iki kitos gavėnios. Galiausiai diakonas skelbia Evangeliją apie Kristaus prisikėlimą.

Krikšto liturgija. Prieš pagimdydama Kristui naujų jo mistinio Kūno narių, Bažnyčia litanijoje prašo savo brolių ir seserų Šventųjų užtarimo; paskui palaiminamas krikštyklos vanduo. Tada krikštijami katechumenai, aprengiami naujais baltais drabužiais, gauna žvakę, jiems suteikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Tada visi užsidega savo žvakes, kad atnaujintų savo Krikšto pažadus, kuriuos girdėjo padarant neofitus (tik ką pakrikštytuosius). Šis aktas – esminis Velykų vigilijos elementas, atliekamas net tada, kai nėra krikštijamųjų. Krikšto pažadų atnaujinimas suteikia puikią progą viešai patvirtinti ištikimybę Credo (Tikėjimo išpažinimo) slėpiniams.

Eucharistijos liturgija. Velyknakčio kulminacija – Eucharistija. Atnašų procesijoje dalyvauja ir neofitai. Kartu su visais krikščionimis jie pirmą kartą priims Eucharistiją, prisikėlusio Kristaus Kūną ir Kraują, taip tapdami panašiais į Jį ir įsipareigodami nešti Prisikėlimo šviesą į pasaulį. Krikščionių tikėjimas ir viltis gimsta Velykų slėpinyje, nes Jėzaus mirtis ir Prisikėlimas suteikia mums gilesnį įvykių supratimą ir leidžia pamatyti Dievo meilę bei perkeičiančią jo jėgą ir ten, kur kiti randa tik neviltį ir nusiminimą.

Nušviesti Prisikėlusiojo šviesos, parnešime ją į savo namus, į šeimas ir pasidalysime džiaugsmu ir viltimi, kad su Jėzumi įmanoma nugalėti egoizmą, smurtą, mirtį, kad kiekvieno žmogaus kentėjime yra gyvybės ir pilnatvės viltis, kad mirtyje paslėpta pergalė, kuri kaip kviečio grūdas, krentantis į žemę, ir miršta, kad atneštų gausų derlių.